2004 m.

Iš katalogo „Kasdienybės archyvai“ 2004

 Kasdienybė – nuobodus žodis. Į kasdienybę visi turi lygias teises – nereikia jokio kasdienybės gynimo komiteto! Madingas žodis – meditacija. Gal kasdienybės stebėjimas ir yra mums prieinama meditacijos forma? Meditacija, kuriai nebūtinos mokyklos ir guru.

Kasdienybė šiandien ir vakar – prieškary, pokary ir dabar. Koks būtų režimas, kaip jis prievartautų sielas, žmogaus kasdienybės jis negali valdyti. Net kareivis turi kasdienybę – kareivinių, apkasų, lošimo namų. Kasdienybė universali, ji niekam nepaklūsta.

Vaikystės prisiminimai – basų kojų nostalgija. Tarsi pirmos mylimosios, kurių niekada nepamiršime. Kada žmogus laimingiausias? Vaikystėje. Vaikams kasdienybė smagiausia. Šventės vaikų nedžiugina, nes jas švenčia suaugusieji. Šiuolaikinis žmogus kasdienybei dažnai neturi laiko. Štai jis ryte išeina į lauką. Mato – sninga. Ką jis galvoja? Blogai, galvoja jis, sunku bus važiuoti. Ir nemato, kad sniegas gražus. Jam nėra kada pamatyti krentančių snaigių grožio. Jis nebemoka džiaugtis pūga, rudens lapais, šviečiančio namo langais vakare. Jis nebegali fantazuoti apie žmones, gyvenančius už tų langų.

Kai skriaudi kasdienybę, skriaudi save. Mums jau įprastos prekybos šventės – toli gražu ne kasdienybė. Tai kapitalizmo primesta nauja buities forma. Reklamai aktualus tik vienas šūkis – “dirbk, pirk ir mirk!”. Supermarketas keičia bažnyčias ir muziejus.

Svarbiausia gyventi čia ir dabar. Svarbiausia suvokti, kad laikas visagalis. Grįžti į praeitį ir pamatai, kad jau nebegali atgaminti laiko ir vietų, kuriose buvo “pagauta” nuotrauka. O juk laiko ir dabar nuolat trūksta! Lieka tik ankstyvi rytai, kuriuos gali skirti kavai, cigaretėms ir archyvų tyrinėjimui.

Fotografija buvo per vėlai atrasta. Argi nesmagu būtų pasižvalgyti po laikus iki jos? Kokios įdomios mūsų senosios nuotraukos! Jose pasirodo prieškario miestelių gyventojai, kaimo žmones, kurie ne fotografuodavosi, o paveiksluodavosi. Prieš aparatą susikaupdavo, kaip prieš altorių…

Ciklą, kurį pats vadinu “Lietuvos žmonės”, pradėjau labai seniai ir pabaigos kol kas nematyti. Net jei sukurta fotografija tą pačia akimirka virsta prisiminimais… Ieškau žmogaus, kurio žmogiškumui pasirodyti netrukdytų uniforma ar už nugaros kabantis šūkis.

Tačiau šiandien fotografuoti sunku. Pasitraukė mano personažas, aplinka tapo agresyvi. Kai dabar fotografuoji žmogų, jis dažnai pasiūlo sudaužyti aparatą. Tai mane vis dažniau verčia prisiminti. Senas žmogus pradeda kurti jaunuolio fotografijas! Juk tai Fausto verta galimybė! Imi “fotografuoti” jaunystėje – renki anų laikų nuotraukas ir žvelgti į jas saulėlydin einančio žmogaus jausmu. Būtent jausmu – proto šioms fotografijoms suvokti nepakanka. Reikia gyvenimo pažinimo ir juo paremtos intuicijos.